Vieną dieną atėjo kadaise žiūrėto filmo vienos frazės prisiminimas, skambantis maždaug taip „Mylėk mane, kai šoki su manim“.
      Jis – profesionalus šokėjas. Ji – niekada nešokusi, nemokanti šokti, tik pasiruošusi išmokti, tačiau nerangi ir atrodo beviltiška, susigūžusi, bijanti,.. bet kartojanti žingsnelius. Jis laukė atvykstant naujos šokių partnerės, tik ne jos, o profesionalios šokėjos, nuo šokio priklauso jo uždarbis pragyvenimui. Kitos partnerės nėra. Jis pyksta, bet kitos išeities nėra, ir imasi mokyti. Mokydamas jis ir pasako žodžius „Mylėk mane, kai šoki su manim“… Rezultatai nuostabūs...
      Šis prisiminimas mane nuvedė į mintį, kad gal bus tai lengviau pritaikyti savo kasdieniame gyvenime įsivaizduojant viską ką bedaryčiau kaip šokį, kokiu jį šiuo metu įsivaizduoju...
      Šokį visada įsivaizdavau su partneriu, kai abu jaučia vienas kitą, atsiliepia į vienas kito judesius, dar judesiais neišreikštus ketinimus, seka, papildo, pastoviai viskas keičiasi, kita akimirka priklauso nuo buvusiosios, ir du kaip vienas, visiškoje harmonijoje...
      Taigi pagalvojau, juk ir kasdienį gyvenimą, kiekvieną akimirką aš juk galiu gyventi kaip šokį… Šokį dviese, ir ne tik dviese, kuriame aš myliu savo partnerį ar partnerius… Kai stabtelėjusi pagalvoju, mes niekada nesame kažkokiu momentu tik dviese, visada tuo pat metu yra daugiau nei vienas partneris... Ir, žinoma, Dievas...
      Mano partneriai – tai, ką aš darau, kas aplinkoje su tuo susiję... Mano partneriai – tai kiekvienas veiksmas, jo dalyviai, ką bedaryčiau, ar tvarkausi, ar pažiūriu pro langą, ar skaitau, ar valgyti gaminu, ar dirbu sode, ar kalbuosi su kuo nors, ar ką nors kuriu, ar meldžiuosi… Myliu tai ką darau, myliu darydama, kaip šokyje, darau ir klausau, kaip reaguoja mano partneriai, ką jie sako, kokie jų judesiai, reakcijos, jausmai, ar pasitinka mane, ar seka paskui mane, ar kreipia, veda kita kryptimi, ar sustabdo, kokį mano veiksmą skatina, nuo kokio susierzina, nuo kokių savo veiksmų iš viso jų nebejaučiu, … Pastebėjau, kad mylėti pavyksta tada, kai tai ką darau, yra Harmonijoje su Dieviškumu... O kai nėra, atsiranda viduje negerumas, susierzinimas, netgi pyktis, baimė...
      Tik Mylėdama galiu stipriau jausti, patirti, atsiliepti, perduoti, sukurti, laiku sustoti, sustabdyti, pakreipti, prikelti, atgaivinti...
      Mes Partneriai, būna Šokiui kviečiu aš, būna Šokiui kviečia Jie, tik ar sugebu tai išgirsti, kada ir kokiam Šokiui mane Kviečia?… Tai turi tapti taip, kad vis daugiau Kviečia Jie... t. y. Jie Kviečia, tik aš negirdžiu, nuslopinu savimi ir pan... Turiu vis labiau ir labiau Išgirsti Jų Kvietimą. Juk net ir elementariam buitiniam reikalui atlikti yra Tinkamiausias metas, būdas. Išgirdus Kvietimą Laiku ir Tinkamai Atsiliepus Šokis Bus Harmoningesnis...
      Ryšys Galimas Tik Meilėje...
      Meilę turiu Kurti pati Su Meile...
      Mano Meilę Užgeneruoja Dievo Meilė, toliau jau nuo manęs Priklauso ar aš Ją Įsileidžiu, ar Atsiliepiu į Ją savo Meile...
      Mano Meilė Susijungia Su Dievo Meile... Keičiasi mano Meilės Kokybė... Susijungia Bendram Veiksmui... Sklinda Tomis Pačiomis Kryptimis... Be ribų... Puoselėjama, Ji Sklinda Galinga Meilės Banga...
      Tačiau... turiu būti budri... Kelias vingiuotas, duobėtas,.. čia pat yra ir tinginystė, nuolaidžiavimai sau, sunkumų vengimas, susireikšminimas, pasididžiavimas, įvairūs patogumai ir pan... Tai gresia perėjimu į ir užsiciklinimu meilės iliuzijoje, nebeatskiriant kad tai nėra Meilė…
      Kaip ir šokyje...
      Meilę turiu Puoselėti, Nuolat, Su Meile, Įsileisdama Dievo Meilę...
      
Su Meile...
Jovilė